Įdomu, kiek Lietuvoje gimė žmonių po dirbtinio apvaisinimo? Teko skaityti, kad tarp Danijos, Suomijos, Belgijos vaikų tokių – daugiau kaip 4 procentai.
Kažin, ar kas nors pas mus veda panašią statistiką... Neturime nei pagalbinio apvaisinimo įstatymo, nei nevaisingų porų registro, nei išplėtoto vaisingumo centrų tinklo... Paminėjai Suomiją: ten tokių įstaigų – virš dvidešimt, o mūsų šalyje – viso labo septyni, nors gyventojų skaičius nedaug skiriasi. Gerai bent jau tai, kad būrelis mūsiškių gydytojų ginekologų savo iniciatyva įgijo specifinių žinių užsienyje, nes tokių specialistų poreikis didėja kasdien.
Manoma, kad Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, apie 15 procentų šeimų negali susilaukti vaikų, ir ši tendencija grėsmingai stiprėja. Latvijoje nevaisingoms poroms sukurta kur kas palankesnė situacija išspręsti savo problemą, todėl daug mūsiškių, trokštančių tapti mamomis ir tėčiais, pagalbos ieško ten. Lietuvos gydytojai gali taikyti medikamentus, chirurginį nevaisingumo gydymą, iš pagalbinio apvaisinimo metodų – apvaisinimą mėgintuvėlyje ir inseminaciją (tada tiesiai į gimdą sušvirkščiama specialiai paruoštos vyro ar partnerio spermos). Latvijoje moterims sudaryta galimybės susilaukti kūdikio dar ir naudojant spermą ar kiaušialąstę iš donorų banko. Pasaulyje sukurti ir sėkmingai praktikuojami įvairūs metodai, kaip padėti nevaisingiems žmonėms.
Statistika rodo: sulaukusi trisdešimt penkerių moteris turi net šešis kartus mažiau galimybių tapti mama nei būdama dvidešimt penkerių, o tarp atšventusių keturiasdešimt trečiąjį gimtadienį nėštukės – apskritai retenybė.
Nevaisingumas – tai liga, kurią sąlygoja skirtingos priežastys. Gali būti sutrikusi moters ovuliacija, ji gali turėti kiaušintakių patologiją, sirgti endometrioze, vyrams dažniausiai koją pakiša spermos kiekio ir kokybės pakitimai... Jei anksčiau moterims buvo verčiama kaltė, kad nepastoja, tai dabar jau aišku, kad nevaisingų moterų ir vyrų skaičius – apylygis. O kai kurios poros nesusilaukia vaikų nors, regis, viskas veikia kaip reikiant... Vis tik daliai šią bėdą turinčių žmonių pagelbėti įmanoma ir kiekvienu konkrečiu atveju specialistas sprendžia, kokį būdą pasiūlyti. Žinai, gyvename laikais, kai egzistuoja modernios laboratorijos, aprūpintos šiuolaikiška įranga, su kuria dirba naujausius mokslo pasiekimus ir sėkmingas, laiko išbandytas metodikas taikantys profesionalai – sakyčiau, neprotinga ignoruoti tokias galimybes.
Taigi abu – moteris ir vyras – turėtų kulniuoti pas nevaisingumo specialistą, jei nesusilaukia kūdikio...
...metus reguliariai lytiškai santykiaudami be kontraceptinių priemonių. Ne trejus, ne šešerius– vienus metus. Arba dar mažiau, jei moteriai – jau trisdešimt penkeri. Norinčiai pastoti laiko faktorius toooks svarbus! Palankiausias amžius – iki trisdešimties. Statistika rodo: sulaukusi trisdešimt penkerių moteris turi net šešis kartus mažiau galimybių tapti mama nei būdama dvidešimt penkerių, o tarp atšventusių keturiasdešimt trečiąjį gimtadienį nėštukės – apskritai retenybė. Kita vertus, daugėja jaunų moterų, kurios nebegali pastoti, nes jų menopauzė prasidėjo ...vos įžengus į ketvirtą dešimtį. Sunku patikėti, bet taip yra!
Specialisto komentaras
Vienas moderniausių vaisingumo centrų jau trečius metus veikia „Northway“ medicinos centre. Jūsų dėmesiui – keletas jo vadovės gydytojos akušerės ginekologės Redos Žiobakienės minčių.
„Lietuvoje, kaip Europoje ir Amerikoje, tendencija ta pati: nevaisingumas įgyja epidemijos pobūdį. Savos statistikos neturime, o JAV ji tokia: ten per penkiasdešimt metų nevaisingumo mąstai išaugo daugiau kaip dešimt kartų. Manau, kad Lietuvoje – panaši situacija. Be jokios abejonės, didele dalimi dėl to kalti šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdas ir psichologija. Kasdien susiduriu su trisdešimtmečiais–keturiasdešimtmečiais, kurių kasdienybė – nuolatinė konkurencija ir siekis turėti vis daugiau ir geriau: karjerą, pinigų, padėtį visuomenėje ir t. t. Tačiau viso to kaina – nuolatinė įtampa, kuri dar labiau išauga paaiškėjus, kad vienas dalykas vis tik nepasiekiamas – susilaukti palikuonių.
Bet gera žinia ta, kad metas, kuriuo gyvename, teikia nepalyginamai daugiau galimybių nei bet kada anksčiau padėti nevaisingiems ir dėl to kenčiantiems žmonėms. Pavyzdžiui, taikant apvaisinimą mėgintuvėlyje pastoja 30–40 procentų moterų, kurios į mus kreipiasi, ir tai yra puikūs, pasaulio standartus atitinkantys rezultatai. Laukiame nesulaukiame, kad pagaliau būtų priimtas palankus pacientams pagalbinio apvaisinimo įstatymas ir sukurta valstybinė nevaisingumo gydymo kompensavimo sistema. Neabejoju, kad tai būtų stiprus akstinas tiems, kurie tiesiog bejėgiškai laukia „O gal pagaliau?..“ (ir praranda brangų laiką), užuot bandę pastoti padedami specialistų.“
