Psichologinius sveikatos sutrikimus esame linkę slėpti, nekreipti į juos dėmesio, tikimės, jog jie praeis savaime. Tik kraštutiniais atvejais ieškome pagalbos ir praveriame psichologo kabineto duris. Medicinos ir chirurgijos centro „Northway“ gydytoja psichologė Asta Stakionienė teigia, jog psichologiniai sutrikimai gali užklupti ir labai sėkmingus, ir mažai besistengiančius. Negydomi sutrikimai gali privesti prie smurto, pablogėjusios gyvenimo kokybės ar pašlijusios sveikatos.

Žmonės pradeda suvokti, kad nuo jų emocinės būklės priklauso gyvenimo kokybė ir fizinė sveikata.

Pirmaujame pagal savižudybių skaičių, girdime vis daugiau smurto artimoje aplinkoje atvejų, žmonės kelia ranką net prieš vaikus. Kokios yra psichologinių sutrikimų priežastys?

Šiuo metu pasaulyje smurtą patiria vienas iš trijų asmenų. Taigi, apie šį reiškinį būtina daugiau kalbėti, kad atpažintume jo apraiškas mūsų gyvenime. Tik geriau supratę smurto priežastis galėsime geriau tvarkytis su šiuo reiškiniu. Nepamirškime, kad smurto formos gali būti labai įvairios. Galimas ne tik fizinis, seksualinis, emocinis ar psichologinis smurtas. Išskiriamas ir kultūrinis (jeigu niekinami kitos tautybės asmenys, šaipomasi iš jų tradicijų), finansinis (jeigu kontroliuojami kito asmens pinigai) ir kitos smurto formos.

Smurtautojai turi daug emocinių ir psichologinių problemų. Šių problemų pasekoje jie būna įsitikinę, kad tik jėga galima kontroliuoti kitą asmenį, jog tik būdamas agresyvus gali gauti to, ko nori. Smurtautojui jo poreikiai yra svarbesni už kito asmens, jis jaučiasi teisesnis, galingesnis.

Kodėl aukos daugeliu atveju lieka su smurtautoju?

Viskas nėra taip paprasta. Tyrimai rodo, jog aukos suvokia smurtautojo palikimą kaip kažką pavojingo. Ši problema yra labai sudėtinga, dėl to turėtume nesmerkti tokio aukų pasirinkimo, bet pabandyti jas suprasti. Štai kelios priežastys, kurios nulemia sprendimą likti su smurtautoju:

Izoliacija. Smurtą patiriantys asmenys paprastai būna izoliavęsi nuo šeimos, draugų, bendruomenės. Ši izoliacija apriboja galimybę gauti pagalbą.

Vaikai. Aukos bijo dėl vaikų saugumo, nes smurtautojas dažnai grasina pakenkti jiems, jeigu bus paliktas.

Gąsdinimai. Smurtautojas gali grasinti nusižudyti, sužaloti arba atimti tuos, kuriuos labiausiai mylime – vaikus, gyvūnus ir kt. Tai gąsdina auką ir stabdo palikti smurtautoją.

Baimė. Aukos bijo būti sumuštos ar sužalotos. Gąsdina mintis, kad net ir atsiskyrusios nuo smurtaujančio asmens gali būti persekiojamos, surastos.

Viltis. Smurtautojams dažnai būdingas manipuliuojantis elgesys, kai po smurto protrūkio seka rūpesčio, globos rodymas ir tai palieka viltį, kad viskas pasikeis į gerą.

Gėda. Auka įsitikinusi, kad smurtas vyksta dėl jos kaltės ir smurto fakto nenori visiems paviešinti.

Finansinis/socialinis nesaugumas. Kai kurios smurto aukos bijo, kad areštavus partnerį jos nesugebės pačios pasirūpinti šeimos finansais, pablogės materialinė padėtis, bus sunkiau pasirūpinti savo ir vaikų materialine gerove.

Artimųjų spaudimas. Dažnai tėvai, giminės ar draugai prašo „neardyti šeimos“, daug lemia kultūriniai ir religiniai įsitikinimai.

Nepasitikėjimas teisėsauga. Aukos dažnai nepasitiki teisėsaugos galimybėmis apsaugoti ją nuo smurtautojo. Jos bijo, kad „išduotas“ smurtautojas grįžęs gali bandyti keršyti. Aukoms trūksta informacijos apie visus įmanomus pagalbos būdus nukentėjusiems nuo smurto.

Šiuo metu pasaulyje smurtą patiria vienas iš trijų asmenų.

Dažnai žmonės nežino, kiek blogai turi jaustis, kad reikėtų kreiptis pagalbos į psichologą ar psichiatrą. Kur yra ta riba?

Štai keletas požymių, kurie padės suprasti, kad patys su esamomis problemomis nesusitvarkysite:

1. Visi būdai, kuriais bandėte sau pagelbėti, nepadeda.

2. Problemos ar savijauta kelia gana didelį diskomfortą, daro neigiamą įtaką gyvenimo kokybei.

3. Net aplinkiniai pastebi pasikeitusią jūsų savijautą ir nuoširdžiai rekomenduoja pasikalbėti su specialistu.

4. Draugai, šeima sako, kad jau pavargo klausytis jūsų skundų.

5. Bandote sau padėti neefektyviais ar net kenksmingais sveikatai būdais – vartodami alkoholį, gerdami daugiau vaistų, daugiau rūkydami, visa laisvą laiką praleisdami virtualioje erdvėje ir kitaip bandydami pabėgti nuo susidariusios situacijos.

Kokia situacija yra šiuo metu, ar žmonės pradeda psichologinei sveikatai skirti daugiau dėmesio?

Šiuo metu Lietuvoje ryškiai mažėja baimė lankytis pas psichologą ar psichiatrą. Žmonės pradeda suvokti, kad nuo jų emocinės būklės priklauso gyvenimo kokybė ir fizinė sveikata. Džiugu, jog žmonės vis mažiau bijo ieškoti pagalbos ir griauna visuomenėje nusistovėjusius stereotipus, esą pas psichologą lankytis gėdinga. Linkėdami artimam žmogui gero, turėtume paskatinti jį ieškoti pagalbos.