Menopauzė - svarbus etapas kiekvienos moters gyvenime. Medicinos ir chirurgijos centro „Northway“ gydytoja ginekologė Lina Čiaplinskienė padės mums atsakyti į kiekvienai moteriai svarbius klausimus - kokiems pokyčiams reikėtų pasiruošti ir kaip sumažinti nemalonius simptomus?
Kokiame amžiuje jau galime tikėtis prasidedančios menopauzės ir kokie pagrindiniai veiksniai tai nulemia?
Menopauzė (graikų kalbos žodis meno – mėnesinės + pause – nutrūkimas) – tai moters mėnesinių ir kartu vaisingumo išnykimas. Šis laikotarpis prasideda apie 45–55 metus (vidutiniškai 50–51 metų). Menopauzė skirstoma į tris stadijas: perimenopauzė (prasideda tarp 40–45 metų ir trunka tol, kol išnyksta mėnesinės); menopauzė (mėnesinių išnykimas, tarp 45–55 metų); postmenopauzė (prasideda išnykus mėnesinėms).
Menopauzės pradžią lemia daugelis veiksnių. Vienas svarbiausių - natūralus reprodukcinių hormonų sumažėjimas. Moters amžiui artėjant link 40 m., kiaušidėse gaminama mažiau estrogenų ir progesteronų – hormonų, atsakingų už menstruacijų ciklo reguliavimą. Po 40 m. prasideda menstruacinio ciklo sutrikimai. Apie 51 m. gyvenimo metus kiaušidėse nustoja bręsti kiaušialąstės ir dingsta mėnesinės.
Didelę įtaką turi genetinės ir autoimuninės priežastys. Apie 1% moterų pasireiškia priešlaikinė menopauzė (iki 40 m. amžiaus). Dėl genetinių ar autoimuninių priežasčių gali pasireikšti kiaušidžių nepakankamumo sindromas, sukeliantis hormonų disbalansą.
Taip pat svarbūs ir kiti veiksniai: laikas, kada moteris lytiškai subrendo ir jai prasidėjo pirmosios mėnesinės; amžius, kada ji pagimdė pirmąjį vaiką; pagimdytų gyvų naujagimių skaičius; mėnesinių ciklo trukmė; kūno svoris; moters žalingi įpročiai; gimdos ir/ar kiaušidžių pašalinimas (pašalinus gimdą ir/ar kiaušides sukeliama dirbtinė menopauzė); chemoterapija ir radioterapija - šios gydymo priemonės gali paskatinti menopauzę, sukelti simptomus (karščio bangas ir kt.) per ar po terapijos ciklų.
Tikriausiai visos moterys yra girdėjusios, kad perimenopauzės laikotarpis - tikras išbandymas. Kas tuo metu vyksta moters organizme?
Remiantis Pasauline Sveikatos Organizacija (PSO), perimenopauzė - tai laikotarpis nuo ankstyvųjų menopauzės simptomų iki 12 mėn. po mėnesinių pabaigos (iki visiško mėnesinių išnykimo), kada pasireiškia endokrinologinių, biologinių ir klinikinių artėjančios menopauzės požymių.
Perimenopauzė skirtingoms moterims prasideda skirtingu metu. Kai kurios moterys pirmuosius jos požymius pastebi sulaukusios 40 metų (pavyzdžiui, menstruacijų nereguliarumą), o kitos – dar tik įžengusios į ketvirtąją dešimtį. Dažniausiai perimenopauzė trunka 2-10 metų ir vyksta 45-55 metų amžiaus tarpe.
Perimenopauzės metu moters organizme vyksta ženklūs pokyčiai, pakinta lytinių hormonų veikla – kiaušidės nustoja gaminusios moteriškuosius hormonus (estrogenus). Galimi ir kiti fiziniai simptomai, kurių gydymas žymiai pagerina moters savijautą. Perimenopauzė, kaip ir menopauzė, - normalus periodas kiekvienos moters gyvenime. Visgi kartais šis procesas kai kurioms moterims prasideda kiek anksčiau nei daugumai. Manoma, kad perimenopauzę galėtų paankstinti rūkymas, šeiminė ankstyvos menopauzės istorija, priešvėžinis gydymas, gimdos pašalinimas (histerektomija).
Prasidėjus perimenopauzei menstruacijos tampa visiškai nenuspėjamos, ciklo trukmė tai ilgėja, tai trumpėja, jų gausumas būna taip pat skirtingas, o kartais jų visai nebūna.
Daug moterų perimenopauzės metu patiria karščio bangas, kurių metu jas staiga išpila prakaitas. Šių priepuolių trukmė, dažnis ir sunkumas gali būti įvairus. Jie gali dar labiau trikdyti miegą, kuris prieš menopauzę ir taip gana dažnai sutrinka. Šiuo periodu moteris dažnai vargina nuotaikų kaita ir dirglumas, padidėja depresijos išsivystymo tikimybė.
Mažėjanti estrogeno koncentracija kraujyje mažina makšties audinių elastingumą, bei gebėjimą gaminti lubrikuojantį transudatą, todėl lytinės sueitys gali tapti skausmingos. Taip pat sumažėja šlapimo ir lytinių takų atsparumas infekcijoms, o mažėjantis tarpvietės raumenų tonusas gali nulemti šlapimo nelaikymą.
Retėjant menstruacijoms ir ovuliacijoms, gali tapti sunkiau pastoti. Visgi, kol menstruacijos dar yra, tikimybė pastoti išlieka, todėl nepageidaujant nėštumo, reikia rūpintis kontracepcija.
Perimenopauzės metu vyksta ir nejuntami pokyčiai: dėl hormoninių pokyčių pakinta medžiagų apykaita. Todėl mažėja kaulų tankis ir prasideda osteoporotiniai pokyčiai, bei pakinta riebalų apykaita organizme, todėl didėja cholesterolio koncentracija kraujyje.
Kokiems iššūkiams moteris turėtų pasiruošti?
Menopauzė kai kurioms moterims gali paskatinti širdies ir kraujagyslių ligų išsivystymą, šlapimo nelaikymą, seksualinės funkcijos sutrikimų atsiradimą, svorio augimą dėl sulėtėjusios medžiagų apykaitos, makšties išsausėjimą, miego sutrikimus, naktinį prakaitavimą, nuotaikų kaitą, plaukų slinkimą, odos išsausėjimą, karčio bangas, krūtinės stangrumo sumažėjimą. Prieš menopauzę, jos metu ir po jos gali silpnėti kaulai, padidėja osteoporozės išsivystymo rizika. Tad vyresniame amžiuje verta nuolat stiprinti kaulus tinkamomis maisto medžiagomis, kuriose yra pakankamai kalcio, vitaminų, mineralų.
Kokiomis priemonėmis galima suvaldyti nemalonius perimenopauzės sukeliamus simptomus?
Moteris, kurias vargina menopauzės simptomai, svarbu laiku pradėti gydyti. Gydymą galima išskirti į kelias rūšis:
1. Gyvenimo būdo keitimas: subalansuota mityba, fizinis aktyvumas.
2. Homeaptiniai preparatai: nakvišos, soja, dobilai.
3. Pakeičiamoji hormonų terapija (PHT). Ši hormonų terapija apsaugo moters organizmą nuo neigiamo estrogenų trūkumo sukelto poveikio. PHT teigiamai veikia arterijas, didina kaulų mineralinį tankį. Estrogenų ir progesteronų terapija iki šiol išlieka veiksmingiausiu būdu, kontroliuojančiu menopauzės sukeltus nepageidaujamus pokyčius. Tačiau reikia prisiminti, kad nerekomenduojama pradėti gydyti PHT vyresnių nei 60 m. moterų. Patariama vartoti mažiausias hormonų dozes, kurios palengvina menopauzės simptomus.
4. Be hormonų terapijos, galimas gydymas ir mažomis antidepresantų dozėmis. Svarbiausia, kad moteris neužsidarytų ir laiku kreiptųsi į gydytoją.
Pasirinkus tinkamą terapijos būdą, menopauzės simptomai nyksta, taigi pagerėja ir moters gyvenimo kokybė.
Kokia jūsų, kaip šios srities specialistės nuomonė - reikia pasitelkti kantrybę ir ištverti šį laikotarpį natūraliai ar vis dėlto neverta baimintis medikamentinės pagalbos?
Maždaug 20 proc. moterų klimaksas nesukelia ryškesnių simptomų. Kitais atvejais patologiniai simptomai pasireiškia labai ryškiai. Patarčiau pradžioje su menopauzės sukeltais negalavimais pradėti kovoti keičiant gyvenimo būda vartojant ir fitoestrogenus. Fitoestrogenai - moteriško hormono estrogeno analogai gamtoje. Pagrindinė šių medžiagų funkcija – atkartoti teigiamą estrogenų poveikį. Manoma, kad fitoestrogenai užkerta kelią su hormonų disbalansu susijusiems vėžiniams susirgimams (krūties, gimdos gleivinės).
Fitoestrogenai menopauzės laikotarpiu:
- Padeda atstatyti hormonų disbalansą;
- Stiprina širdies sveikatą, užkerta kelią aterosklerozei – ligai, kuomet dėl arterijų sienelėse besikaupiančių riebalų susidaro randėjančios plokštelės;
- Lengvina tokius menopauzės simptomus kaip karščio bangos ar naktinis prakaitavimas;
- Reguliuoja geležies pasisavinimą kraujyje, turi priešuždegiminių savybių;
- Užkerta kelią kaulų tankio mažėjimui ir su tuo susijusiems lūžiams;
- Padeda reguliuoti nutukimą ir tokiu būdu numesti svorio.
Fitoestrogenų šaltiniai: linų sėmenys, soja, sezamo sėklos, džiovinti vaisiai, humusas, burokėliai, morkos, baklažanai, saldžiosios bulvės (batatai), paprikos, salierai, avinžirniai, artišokai, špinatai, petražolės,salierai, pipirmėtės, rozmarinai, alyvuogės, česnakai.
Jei gyvenimo būdo pakeitimas ir fitoestrogenų vartojimas yra neveiksmingas, reikia kreiptis į gydytoją akušerį ginekologą dėl pakaitinės hormonų terapijos (PHT) paskyrimo. Prieš pradedant vartoti PHT, būtina atlikti mamogramą ir onkocitologinį gimdos kaklelio tyrimą. Vartojant PHT, būtina akušerio gineologo konsultacija kas 6-12 mėn.
Prasidėjus menopauzei moteris tampa nebevaisinga. Tačiau ar tai turi įtakos lytiniam moters gyvenimui iš fiziologinės pusės?
Menopauzė nustatoma praėjus 12 mėn. nuo paskutinių mėnesinių. Nors prasidėjus šiam laikotarpiui moteris tampa nebevaisinga, dauguma moterų ir prasidėjus menopauzei išlieka sveikos, gyvybingos ir seksualiai aktyvios. Keičiantis hormoniniam organizmo profiliui, keičiasi ir lytinių takų būklė. Gleivinė išplonėja, tampa pažeidžiama, sutrinka elastingumas; mediciniškai tai vadinama urinogenitaline atrofija – makšties ir šlaplės gleivinės sunykimu. Dėl šių priežasčių menopauzė paverčia lytinį gyvenimą nelabai maloniu. Menopauzės metu libido (lytinis potraukis) gali padidėti, o galimybės ir pasitenkinimas lytiniu gyvenimu – prastėja. Tokiu atveju būtina gydytojo akušerio ginekologo konsultacija. Gydytojas gali paskirti vietinio poveikio preparatų, sumažinančių makšties gleivinės sausumą ir palengvinančių moters negalavimus.
Kokius tyrimus kiekvienai moteriai patariama atlikti šiame pereinamajame etape ir prasidėjus klimaksui?
Svarbu profilaktiškai užsirašyti ginekologo konsultacijai kas 1-1,5 metų. Konsultacijos metu ultragasiniu tyrimu bus įvertinta gimda, gimdos gleivinės storis ir kiaušidės. Nuo 50 metų moterims pagal LR SAM įsakymą yra skirtos valstybės apmokamos programos:
- krūtų patikros programa - kas 2 metus atliekama mamograma. Programa vykdoma iki moteriai sukanka 70 metų.
- gimdos kaklelio vėžinių ir ikivėžinių ląstelių paieškos programa (Onkocitologinio tyrimo atlikimas - OCT) baigiasi moteriai sukakus 60 metų. OCT atliekamas kas 3 metus.
Kadangi krūtų ir gimdos kaklelio piktybiniai susirgimai yra labiausiai paplitę moterų tarpe, todėl, remiantis Pasauline Sveikatos Organizacija (PSO), moterims siūloma krūtis pradėti tikrintis anksčiau - pirmą mamogramą atlikti 40 metų, gimdos kaklelio citologinius tyrimus kartoti ir po 60 metų, jei tęsiasi lytinis aktyvumas, ir dar 3 metus po paskutinių santykių. Remiantis PSO, šiuos tyrimus rekomenduojama atlikti vieną kartą metuose.
Moters organizme įvyko didelės permainos - ar priklausomai nuo to turėtų keistis intymi moters higiena?
Lytinė higiena klimakteriniu laikotarpiu ypatingai svarbi ir tai susiję su organizmo pokyčiais: nervų sistemos funkcijos, hormonų pusiausvyros, lytinių organų anatomijos ir fiziologijos. Išoriniai lyties organai gali būti labiau jautrūs, moterys pastebi makšties sausumo ir sudirgimo jausmą. Patarčiau dėvėti medvilnės ar linų apatinius, naudoti ekologiškus higieninius įklotus.
Jeigu moteriai įklotai būtini dėl šlapimo nelaikymo, rinktis kvapą sulaikančius įklotus švelniu paviršiumi. Renkantis higieninius įklotus, skirtus kasdienai, vertėtų atkreipti dėmesį į medžiagų, iš kurių jie pagaminti, ekologiškumą, pH, rinktis laidžius orui. Žmogaus odos pH yra 5,5, t.y. silpnai rūgštus. Medžiagos ar higienos priemonės, besiliečiančios su oda, turėtų būti neutralaus pH, o ne šarminės, kad oda netaptų lengvai pažeidžiama mikroorganizmų ir grybelių.
Netinkami kasdieniniai higieniniai įklotai gali sukelti makšties uždegimus. Moterys pastebi blogą išskyrų kvapą, lyties organų odos ir gleivinės sudirginimą, paraudimą, iššutimą, bėrimus. Gali kartotis makšties grybeliniai ar bakteriniai uždegimai, disbakteriozė (bakterinė vaginozė).
Jei moteriai po menopauzės išskyros iš lytinių organų gausios ar yra kraujingų - būtina kreiptis į ginekologą.
