Tikriausiai dauguma mūsų grybus renkamės pagal skonį, tačiau verta žinoti ir naudingąsias grybų savybes. Pagal savo vertingumą grybai skirstomi į keturias kategorijas, tačiau specialistai šią klasifikaciją vertina skeptiškai, mat ne visi grybai pagal savo naudingąsias savybes priskiriami reikiamai kategorijai. Pavyzdžiui, prabangieji trumai neatsidurtų naudingiausių grybų sąraše, mat jie valgomi ne kaip pagrindinis patiekalas, o naudojami maisto gardinimui. Vis tik bendrine prasme ši klasifikacija pradedantiesiems grybautojams padeda suprasti, kurie grybai verčiausi jų dėmesio.

I kategorijai priklauso skaniausi ir vertingiausi grybai, kuriuose gausu baltymų, vitaminų ir mineralinių medžiagų: baravykas, rudmėsė, gelsvasis ir geltonasis piengrybiai.

II kategorijai priklauso šiek tiek žemesnės kokybės, tačiau maistinėmis medžiagomis taip pat vertingi grybai: raudonviršiai, lepšiai (lepšės), kazlėkai, kai kurios baravykų rūšys, pievagrybiai, ūmėdės, žaliuokės.

III kategorijai priskiriami malonaus skonio, tačiau maistinėmis medžiagomis mažiau vertingi grybai: geltonieji baravykai, gudukai, voveraitės, kelmučiai, ūmėdės, juosvieji ir paprastieji piengrybiai.

IV kategorijai priklauso mažą maistinę vertę turintys grybai, kurie įprastai renkami tik tada, kai nėra geresnių grybų: tamprieji ir auksakočiai baravykai, stirnabudės, kreivabudės, grūzdai, paliepiai, rudieji piengrybiai, raukšlėtieji ir čerpėtieji dyglučiai.

Ar verta aklai pasikliauti šia klasifikacija? Jeigu grybą vertinate ne tik pagal maistines savybes, bet ir pagal skonį bei tekstūrą, tuomet ši klasifikacija jus gali suklaidinti. Juk kone kiekvienas grybautojas ir tiesiog grybų mėgėjas patvirtintų, kad traškiosios voveraitės yra kur kas didesnis laimikis ir džiaugsmas skonio receptoriams nei trapiosios ūmėdės. Vis tik abi šios grybų rūšys priskiriamos tai pačiai trečiai kategorijai.

Naudingi, tačiau sunkiai virškinami

Grybai vitaminų turi nedaug, tačiau yra turtingi baltymais, amino rūgštimis. Mineralinių medžiagų kiekiu grybai nenusileidžia vaisiams ir daržovėms, o fosforo, kalcio, kalio kiekiu jie prilygsta žuviai. Bene visi dietologai kaip maistingiausią grybą išskiria baravyką, kuris prilyginamas mėsai ar žuviai. Taip pat dėl maistinių medžiagų sudėties vertinami pievagrybiai ir rudmėsės. Maistinių medžiagų daugiausia yra grybo kepurėlėje, kotuose – gerokai mažiau. Todėl jei grybas jaunas, gali valgyti jį visą, jei senesnis - kotelius geriau nupjauti ir išmesti.

Dažnai pavalgę grybų jaučiamės apsunkę, nors patys grybai nėra kaloringi – 100 gramų šviežių grybų tėra ~40 kcal. Grybai sunkiau virškinami dėl juose esančio chitino, tad vėlyvai vakarienei šis patiekalas nėra pats tinkamiausias. Kitas svarbus niuansas - kaip tuos grybus paruošiame. Grybų ir riebalų duetas – tikras iššūkis virškinimo sistemai, tad venkite įvairių grietinės ar grietinėlės padažų ir grybus stenkitės gaminti sveikiau. Jei norite maksimaliai išsaugoti naudingąsias grybuose esančias medžiagas,- šviežius grybus džiovinkite, sumalkite į miltelius ir jais apibarstykite patiekalus.

Kur ieškoti grybų?

Dauguma populiariausių grybų yra mikoriziniai. Paprastais žodžiais tariant, šie grybai patys savaime negali užsiauginti vaisiakūnio, todėl yra priklausomi nuo ryšio su medžiu. Pavyzdžiui, lepšių reikėtų dairytis ten, kur auga berželiai, tačiau jų praktiškai niekuomet nerasite spygliuočių miške.

Jei esate iš tų grybautojų, kurie į mišką su krepšeliu išeina vos vieną ar du kartus per metus, jums pravers nedidelė mūsų atmintinė.

- Tikrinių baravykų dairykitės šalia pušų, eglių bei ąžuolų. Kartais jų galima aptikti ir po kitais lapuočiais medžiais.

- Pušynų baravykas įprastai auga po pušimis, retkarčiais po eglėmis, tačiau šalia lapuočių medžių jį išvysite retai.

- Paąžuolis baravykas auga po įvairiais lapuočiais, ypač ąžuolais.

- Rudakepuris aksombaravykis auga po pušimis ir eglėmis.

- Raudonviršiai labiausiai mėgsta augti po beržais, retesniais atvejais po drebulėm, juodalksniais arba ąžuolais.

- Lepšiai (lepšės) auga išskirtinai tik po beržais.

- Kazlėkai ir žaliuokės auga po pušimis.

- Rudmėsės būna pušyninės ir eglyninės – po lapuočiais šių grybų nerasite.

- Ūmėdžių ir voveraičių galima rasti kone visur, tačiau didesnė tikimybė – spygliuočių miškuose.