Manoma, kad nevaisingumas paliečia maždaug kas šeštą - septintą šeimą. Ši situacija nėra būdinga vien Lietuvai, tačiau aktuali ir daugeliui tiek besivystančių, tiek ir išsivysčiusių pasaulio šalių. Kiek žinoma, Lietuvoje iki šiol nėra atlikta epidemiologinių tyrimų, siekiant nustatyti nevaisingumo paplitimą mūsų šalyje, tačiau kitose šalyse atlikti tyrimai (Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Japonijoje, JAV ir kt.) rodo gana panašų nevaisingumo paplitimą – apie 10 – 15 proc. vaisingo amžiaus porų negali susilaukti vaikų, nepriklausomai nuo tiriamos populiacijos rasės ar kontinento. Šie bendri skaičiai pasauliniu mastu yra gana stabilūs jau apie 50 metų, tačiau keičiasi nevaisingumo priežasčių pasiskirstymas. Sunku objektyviai pasakyti, ar nevaisingų porų Lietuvoje daugėja, nes tam reiktų atlikti lyginamuosius tyrimus. Akivaizdu tai, kad į mūsų šalies vaisingumo centrus kiekvienais metais kreipiasi vis daugiau porų, nes žmonės vis labiau supranta, kad be specialistų konsultacijų ir gydymo, nevaisingumo problema pati savaime dažniausiai neišsisprendžia.
Visi puikiai suprantame, kad netinkamas gyvenimo būdas ir kenksmingi įpročiai - viena iš galimų nevaisingumo priežasčių. Tačiau norime pakalbėti apie kitą svarbų kriterijų - būsimų tėvų amžių. Šiais laikais dauguma neskuba kurti šeimos ir atideda tai vėlesniam laikui. 30-35 metų amžius - tai jau galima kliūtis susilaukti vaikų?
Nėštumo planavimo atidėjimas vėlesniam laikui – vienas iš svarbiausių prognostinių nevaisingumo kriterijų, nes su amžiumi sėkmingo nėštumo tikimybė mažėja, o pastojus, savaiminių persileidimų bei apsigimimų rizika didėja. Yra žinoma, kad nuo 25 metų amžiaus moters vaisingumo galimybės pradeda palaipsniui mažėti, o sulaukus 35 metų tikimybė pastoti sumažėja dramatiškai. Jei savaiminio persileidimo dažnis moterims iki 30 metų siekia mažiau nei 8 proc., tai 38-39 metų moterims persileidimo rizika padidėja iki 22 proc., o sulaukus 42-43 metų tikimybė persileisti viršija 45 proc. Vyrų vaisingumas su amžiumi irgi mažėja, tik ne taip drastiškai kaip moterų. Toks jau šiuolaikinio gyvenimo paradoksas – partneriai atideda šeimos planavimą vėlesniam laikotarpiui, siekdami karjeros, norėdami užsitikrinti finansinę nepriklausomybę, įsigyti būstą, svajodami pagyventi “sau”, tačiau vėliau, jau būdami vyresnio amžiaus, ir susidūrę su nevaisingumo problema, būna priversti pakankamai daug savo laiko, energijos ir finansų skirti tam, kad galėtų susilaukti vaiko.
Kas poroje dažniau turi problemų dėl nevaisingumo: vyrai ar moterys? Kokios priežastys tai gali nulemti?
Normalų vaisingumą lemia nesutrikę moters ir vyro vaisingumo organų fiziologiniai procesai: 1) ovuliacija, 2) adekvatus spermatozoidų kiekis ir judrumas, 3) kiaušintakių funkcionalumas, užtikrinantis lytinių ląstelių (kiaušialąstės ir spermatozoidų) patekimą į kiaušintakio ampulinę dalį (kurioje įvyksta apvaisinimas), 4) netrikdomas besidalijančio embriono judėjimas kiaušintakiu į gimdos ertmę, ir tolesnė implantacija bei vystymasis.
Poros nevaisingumas priklauso nuo moters ir vyro veiksnių. Moters ir vyro nevaisingumo priežastys, skaičiuojant kiekvienas atskirai, sudaro po maždaug 35 proc. visų atvejų atitinkamai. Dar 20 proc. nevaisingumo priežasčių būna mišrios kilmės: ir moterų, ir vyrų. Likusių 10 proc. porų nevaisingumo kilmė lieka nežinoma.
Moters nevaisingumo priežastys:
1) Gimdos kaklelio patologija, susijusi su jo stenoze (susiaurėjimu) dėl įgimtų ar įgytų priežasčių (chirurginių procedūrų, infekcijų, radioterapijos ir kt.), ar sutrikusios gleivių-spermatozoidų tarpusavio sąveikos dėl imunologinių ar hormoninių būklių, susijusių su tam tikrų vaistų vartojimu ir pan.
2) Gimdos patologija, kuri gali būti įgimta (makšties ir gimdos vystymosi anomalijos) ar įgyta, tokia kaip endometritas (gimdos uždegimas ir sąaugos po buvusių gimdos operacijų - gimdos atsiurbimo, išgramdymo ir kt.), nėštumo audinių likučiai gimdoje, polipai, gimdos miomos, gimdos endometriozė – adenomiozė ir kt.
3) Kiaušidžių funkcijos patologija (kartu su pagumburio-hipofizės sutrikimais), susijusi su sutrikusia ovuliacija (policistinių kiaušidžių sindromas, įtampos, intensyvaus fizinio aktyvumo ar nepakankamos mitybos sukeltas menstruacijų ir ovuliacijos sutrikimai ir pan.).
4) Vyresnis amžius.
5) Kiaušintakių patologija (įgimti ar įgyti sutrikimai po buvusių infekcijų, pilvo ertmės operacijų, ektopinio nėštumo ir pan.).
6) Pilvo ir dubens ertmės organų – pilvaplėvės, kiaušintakių, kiaušidžių ir gimdos patologija: dubens uždegiminė liga, sukelta gonorėjos ir chlamidinės infekcijos, ir jos pasekmės – sąaugos, užakę kiaušintakiai ir kt. sutrikimai; endometriozė, sukelianti nevaisingumą dėl daugybinio poveikio: susidariusių sąaugų, kiaušidžių rezervo sumažėjimo, hormoninio disbalanso, biologiškai aktyvių medžiagų neigiamo poveikio lytinėms ląstelėms ir embriono implantacijai.
Vyrų nevaisingumo priežastys yra susijusios su įgimtais ar įgytais spermos gamybos, koncentracijos ir judrumo sutrikimais (genetiniai sutrikimai, endokrinopatijos, antisperminiai antikūniai, retrogradinė ejakuliacija, infekcija, per mažas spermatozoidų kiekis ir /ar judrumas, varikocelė ir kt.).
Pastaruoju metu vis daugėja duomenų apie aplinkos veiksnius, sukeliančius vyrų ir moterų nevaisingumą. Pastarųjų 50 metų laikotarpiu stebimi vis blogėjantys vyrų spermos kiekio ir judrumo rodikliai siejami su neigiamu radiacijos, sunkiųjų metalų ir pesticidų poveikiu. Tabako rūkymas, marihuanos, heroino, kokaino ir kt. narkotinių medžiagų vartojimas, bei lėtinis alkoholizmas vienareikšmiškai neigiamai veikia tiek vyrų, tiek ir moterų vaisingumo funkciją. Intensyvus fizinis aktyvumas (pvz., ilgų nuotolių bėgimas, sekinančios fizinės treniruotės) moterims sutrikdo ovuliaciją, vyrams mažina spermos kiekį. Nesubalansuota mityba (angliavandeniai ir cukrus) ir nutukimas moterims sukelia ovuliacijos sutrikimus, o vyrams blogina spermos kokybę.
Kada galima įtarti, kad susidūrėte su problema ir metas kreiptis pagalbos į specialistus?
Nevaisingumas apibrėžiamas kaip negalėjimas pastoti per vienerius metus, gyvenant reguliarų lytinį gyvenimą ir nenaudojant jokių apsisaugojimo nuo nėštumo priemonių. Taigi, į nevaisingumo specialistus reiktų kreiptis, kai nesant akivaizdžių priežasčių, nepavyksta pastoti ilgiau nei 1 metus. Tačiau jei moteris yra 35 metų arba vyresnė, ar yra žinoma kokia nors aiški nevaisingumą galinti sukelti priežastis, pvz., mėnesinių ciklo sutrikimai, anksčiau buvę dubens organų uždegimai, endometriozė, kiaušintakių patologija, dubens organų operacijos, taikytas spindulinis ar chemoterapinis gydymas, tai tirtis dėl nevaisingumo reiktų pradėti anksčiau, nepavykus pastoti 4-6 mėnesius. Analogiškai, vienerių metų laukti nereiktų, jei diagnozuoti vyro spermos pokyčiai, dėl kurių pastoti be pagalbinio apvaisinimo pagalbos būtų neįmanoma.
Nuo ko viskas prasideda ir kaip parenkamas gydymo planas?
Negalinčios susilaukti vaikų poros ištyrimas pradedamas nuo detalaus pokalbio, padedančio išsiaiškinti abiejų partnerių buvusius ir esamus sveikatos sutrikimus, žalingus įpročius, gyvenimo būdo ir organizmo pokyčius, galinčius trukdyti pastoti. Be įprastos bendros ir ginekologinės apžiūros, moteriai atliekamas kryptingas ištyrimas siekiant įvertinti ovuliaciją, vaisingumo funkcijai svarbių hormonų analizė, skydliaukės funkcijos įvertinimas, įvertinami tyrimai dėl lytiškai plintančių infekcijų, specialiais tyrimais vertinama gimdos ertmės būklė ir kiaušintakių pratekamumas bei funkcionalumas, atliekami kiti specifiniai tyrimai. Vyrui diagnozavus spermos kiekio ir/ar judrumo pokyčius, rekomenduojama andrologo ar urologo konsultacija ir atitinkami tyrimai.
Kokiems etapams ir kokiam gydymo laikotarpiui vertėtų nusiteikti?
Norisi pabrėžti, kad profesionaliai konsultuojant, visiškas nevaisingos poros ištyrimas gali būti atliktas dviejų moters menstruacinių ciklų laikotarpiu, įskaitant ir invazines – chirurgines procedūras, kurios gali būti atliekamos esant reikalui. Tam tikrais sudėtingais atvejais nevaisingumo ištyrimas gali užtrukti ir ilgiau.
Kokie galimi nevaisingumo gydymo metodai? Kuris iš šių metodų, jūsų, kaip šios srities specialisto nuomone, yra pats veiksmingiausias?
Gydymo planas parenkamas atsižvelgiant į nustatytus nevaisingumą sukeliančius veiksnius. Iš esmės, yra trys pagrindiniai gydymo būdai. Jei nevaisingumo priežastis – ovuliacijos sutrikimai, skiriamas medikamentinis vaisingumą atstatantis gydymas (pvz., ovuliacijos indukcija). Jei ovuliacijos sutrikimas yra susijęs su moters nutukimu, arba atvirkščiai, išreikštu kūno masės sumažėjimu (pvz., dėl nervinės anoreksijos), tuomet rekomenduojama mitybos ir gyvenimo būdo korekcija ir reikiamų specialistų konsultacijos. Tokie mitybos ir gyvenimo būdo įpročių pokyčiai, specifinių medikamentų ir papildų vartojimas gali užtrukti mėnesius ir metus. Šiuo atveju labai svarbus moters nusiteikimas ir valia siekti užsibrėžtų tikslų.
Antra gydymo būdų grupė apima chirurginį nevaisingumo priežasčių šalinimą (pvz., laparoskopinį endometriozės židinių bei sąaugų dubenyje panaikinimą, kiaušintakių atstatomąsias operacijas, kiaušidžių cistų ir gimdos miomų pašalinimą, histeroskopinį gimdos patologijos gydymą – sąaugų, gimdos pertvarų, polipų ir miomų šalinimą, gimdos kaklelio praplėtimą ir kt.).
Jei anksčiau minėti gydymo būdai nepadeda pastoti ir pagimdyti, rekomenduojamas trečias gydymo būdas - pagalbiniai apvaisinimo metodai, kai naudojamos priemonės padedančios pastoti ne lytinių santykių metu (intrauterinė inseminacija ar apvaisinimas mėgintuvėlyje).
Reiktų atkreipti dėmesį, kad pagalbiniai apvaisinimo metodai rekomenduojami tais atvejais, kai per keletą metų nepavyksta pastoti koregavus gyvenimo būdą ir nesubalansuotą mitybą, atsisakius žalingų įpročių, išbandžius medikamentines ir chirurgines gydymo priemones. Kita vertus, pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje gali būti rekomenduojamas kaip vienintelis veiksmingas nevaisingumo gydymo būdas, esant išreikštiems vyro spermos sutrikimams, nekoreguojamai moters kiaušintakių patologijai, endometriozei, ar minėtų sutrikimų deriniui. Labai svarbus veiksnys, lemiantis gydymo trukmę ir gydymo būdo pasirinkimą, yra nevaisingos poros, ypač moters, amžius. Kaip ir buvo minėta anksčiau, 35 metų ir vyresnių moterų nevaisingumo ištyrimą ir gydymą reiktų pradėti, nepavykus pastoti per 6 mėnesius.
Nevaisingumo gydymo metodo veiksmingumas priklauso nuo priežasties ar kelių priežasčių, lemiančių negalėjimą pastoti. Kartais užtenka tik valios mesti per didelį svorį, ir, atsistačius ovuliacijai, moteris pastoja be jokių medikamentų. Kitais atvejais, nevaisingumą sukeliančias priežastis galima nesunkiai pašalinti atlikus chirurginę operaciją. Galiausiai, toli gražu ne visada padeda ir pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje, jei moteris dėl nevaisingumo gydymo kreipiasi būdama virš 40 metų amžiaus.
