„Po ilgalaikės ir sėkmingos santuokos griūties moteris praktiškai nebeturi galimybių grįžti į ankstesnį psichinės sveikatos lygį“ – tikino bene garsiausias šių laikų psichoterapeutas Normanas Farberow. Kas aštunta išsiskyrusi moteris būna ties savižudybės riba, viena iš keturių kreipiasi pagalbos į psichologus, daugiau nei pusė išgyvena depresinę būseną, kurią būtina gydyti ir kone kiekviena pirmaisiais metais griebiasi tablečių ar kitų raminančių priemonių, kurios turėtų padėti išgyventi tą nežmonišką širdies skausmą. Turint omenyje, kokia yra skyrybų statistika, tampa akivaizdu, kad „poskyrybinis sindromas“ yra itin rimta problema.

Tuo tarpu vyrai ilgalaikių santykių griūtį išgyvena visai kitaip. Greičiausiai tai reikėtų sieti su ankstyva vaikyste, kuomet 5-7 metų sulaukęs berniukas labai lengvai iš mamos vaikelio pereina į vyriškąją pusę, kai tuo tarpu mergaitės ir toliau puoselėja tą patį tamprų ryšį. Kitaip tariant, vyrai jau nuo mažens neturi to itin stipraus emocinio prisirišimo jausmo. Įprastai pirmaisiais metais po skyrybų jie neišgyvena gilios depresijos, neapkrauna savęs praeito etapo prisiminimais, neieško savo kaltės, nesibaimina dėl ateities. Tas „lengvas“ perėjimas nuo ilgalaikių santykių prie naujo gyvenimo būdo kartais itin skaudžiai kerta buvusiai žmonai, juk moteris tokį elgesį tapatina su abejingumu.

Kas vyksta toliau su išsiskyrusiais vyrais anot psichologinės statistikos? Per artimiausius penkerius metus 65% vyrų vėl susituokia, didžioji jų dalis dėl skyrybų nesigaili, tačiau galvoja, kad pirmoji žmona buvo geresnė. Dar 15% vyrų susituokia laikotarpyje nuo penkių iki dešimties metų. Įdomiausi psichologams likę 20% vyrų, kurie naują šeimą sukuria tik po dvidešimties ar daugiau metų.

Pastarąjį dešimtmetį psichologai, psichoterapeutai ir seksologai vis daugiau dėmesio skiria būtent išsiskyrusiems vyrams. Viena iš priežasčių – stipriai išaugęs stipriosios lyties klientų srautas. Anot statistikos, 30% šio profilio specialistų klientūros sudaro būtent išsiskyrę vyrai, o dar įdomiau tai, kad pusę jų ieškoti pagalbos paskatina būtent buvusios žmonos.

Dažniausiai minimos problemos – depresija, vienatvės jausmas, nekontroliuojama mityba ir padidėjęs polinkis į alkoholį, sumažėjęs susidomėjimas profesine veikla, sumažėjęs lytinis aktyvumas ir kitos seksualinio pobūdžio problemos. Priminsime, kad moterys panašius simptomus išgyvena iškart po skyrybų, tuo tarpu vyrams tai prasideda maždaug antrųjų metų viduryje, todėl šis vyriškasis sindromas turi keistą pavadinimą „Septyniolikos mėnesių sindromas“.

Kai vyrui pagaliau ateina supratimas, kas atsitiko...

Norint daugiau išsiaiškinti apie šį sindromą, mokslininkai atliko daugybę tyrimų, kurių tarpe ir hipnozės sukėlimas siekiant išgryninti tikrąsias priežastis. Paaiškėjo, kad esminė priežastis – tiesiog nusivylimas, nes gyvenimas „laisvėje“ pasirodė ne toks, kokį vyrai įsivaizdavo. Dauguma vyrų tikėjosi pradėti naują etapą, kuriame neliks iki šiol buvusios monotonijos, atsiras daugiau veiklos, jausmų, aistros.

Problema ta, kad tas įsivaizdavimas išsipildo tik dalinai. Naujos pažintys dažnai atneša ne tik džiaugsmą, bet ir nusivylimą ar tiesiog nesupratimą, juk iki šiol vyras buvo įpratęs prie tam tikro elgesio ir tikisi tą patį gauti iš naujos moters, o ji nėra pasiruošusi taikstytis taip, kaip galbūt taikstydavosi buvusi žmona. Imkime paprastą pavyzdį – buvusiai žmonai greičiausiai jau nebereikėjo rodyti tiek dėmesio ir švelnumo, o nauja moteris to tikrai reikalaus, tiesiog buvimas kartu jai nebus priimtinas.

Kai vyras pagaliau supranta, kad realybėje jo įsivaizduotas pasaulis visai ne toks, kokio norėtųsi, - pradeda ryškėti pirmieji depresijos požymiai. Būtent tuomet aplanko ir prisiminimai, vyras pradeda galvoti apie praėjusį gyvenimo etapą ir racionaliai lyginti tai, ką turėjo ir ką turi dabar. Dažnu atveju tai tik dar labiau pagilina depresiją, nes buvusios santuokos „akmenukai“ jau nusėdę ir prisiminimuose vis dažniau gali įžvelgti gerąsias tos santuokos puses, kurias tu iškeitei į įsivaizduojamą pasaulį.

Būtent „Septyniolikos mėnesių sindromo“ etape daugiau nei pusė išsiskyrusių vyrų pasvarsto apie galimybę sugrįžti į šeimą. Greičiausiai dauguma ir grįžtu, bet dažnai tiesiog nesugeba pasipriešinti nebyliam visuomenės teismui – kaip tu čia taip nusižeminsi, jeigu pats išėjai?

Šis laikotarpis – labai sunkus emocine prasme. Galutinai supranti, kad viskas nėra taip gražu, kaip norėtųsi, kad ta „laisvė“ ne tokia jau ir laisva.

Įsivaizduojama laisvė, kuri ne tokia jau ir laisva

Jei keltume klausimą kodėl apskritai vyrai skiriasi, vėlgi atsitrenktume į tą iliuzinę „laisvės sieną“. Dauguma vyrų svajoja apie „laisvą“ gyvenimą be įsipareigojimų, o ta laisvė dažnu atveju labiausiai apsiriboja seksualine nepriklausomybe.

Psichologas Patrickas McGee nagrinėjo vienos didelės JAV bendrovės darbuotojų vyrų, kurių amžius tarp 30 iki 45 metų, gyvenimo vizijas. Uždavus klausimą „Kam iš savo pažįstamų tu pavydi ir kodėl?“ 83 iš 100 vyrų nurodė dviejų nevedusių kolegų vardus. Ir paaiškino savo pasirinkimą tuo, kad šie kolegos turi seksualinę laisvę, neneša atsakomybės už žmoną bei vaikus. Įdomu tai, kad tarp visų tiriamųjų tik du vyrai ir buvo nevedę. Dar įdomiau, kad nė vienas iš tų, kurie pavydėjo laisviems kolegoms, nesiruošė skirtis ir gyventi taip vadinamoje laisvėje – vadinasi tas didelis noras gyventi kitaip pasirodo ne toks jau didelis, kai tenka priimti sprendimą ir viską iš esmės keisti. Kitaip tariant, viena yra tai, ką mes įsivaizduojame ir visai kas kita tai, ką realiai darome.

Pirmieji metai - seksualiniam malonumui ir netikėtiems nusivylimams

Pirmaisiais metais po skyrybų dauguma vyrų stačia galva neria į seksualinių malonumų paieškas tikėdami, kad būtent to jiems visą laiką ir reikėjo. Čia, beje, dažnai laukia visai netikėtas nusivylimas. Kad ir kaip mes visi nemėgtume monotonijos ir trokštume aistros ir naujų potyrių, vis tik fiziologija daro savo. Su ilgalaike partnere viskas jau „susiderinę“ - emociškai gal ir nuobodu, bet fiziškai viskas veikia puikiai. Tuo tarpu su nauja partnere reikia ieškoti tinkamų kampų. Aistros daugiau, emocinis nusiteikimas kur kas ryškesnis, bet fizinis malonumas įprastai mažesnis.

Tyrimai rodo, kad seksualinio aktyvumo padidėjimas išsiskyrusių vyrų tarpe smarkiai padidėja pirmaisiais metais po skyrybų, kuomet norisi atsigriebti ir pajusti tą laisvę. Tačiau antraisiais metais jis taip stipriai krenta, kad dažnai vyras ne tik pats neberodo iniciatyvos, bet ir nebesidomi jam rodomu moteriškos lyties dėmesiu.

Didelę įtaką tokiam seksualinės energijos nuosmukiui turi psichologinė būsena. Pirmųjų metų euforija praeina ir tenka sugrįžti į realybę. Jeigu šalia neatsirado nauja ilgalaikė partnerė, vyrui tenka susidurti akis į akį su nemalonia tiesa: esi vienas ir nelabai kam reikalingas. Vienadienės meilužės daugiau ima, nei duoda. O jeigu iš tavęs negauna to, ko pačios nori – velniams tu reikalingas? Tu neturi su kuo pasikalbėti, niekas vakare tavęs nepaklausia kaip tau sekėsi. Monotoniškas šeimyninis gyvenimas iškeistas į laisvę, kuri laikui bėgant virto laisva vienatve.