Vasarvydžio nakties sapnas. Fėjų karalius Oberonas nusprendė pamokyti savo mylimąją Titaniją. Kol ši miegojo, Oberonas sutepė žmonos vokus gėlės sultimis. Gėlė buvo ne paprasta, o stebuklinga - Titanija turėjo pamilti pirmąją gyvą būtybę, kurią išvys pabudusi. Paprastas amatininkas su asilo galva niekuomet nebūtų sužavėjęs tokios moters, tačiau pabudusi ir apkerėta stebuklingųjų sulčių, fėjų karalienė pametė galvą iš meilės. Žmoną pamokyti norėjęs Oberonas neilgai trukus išsklaidė kerus, o tarsi iš košmaro pabudusi Titanija negalėjo patikėti tuo, kas įvyko: ji, fėjų karalienė, pamilo vyrą su asilo ausimis!

Ši istorija - vienas iš klasikinių ir vis dažniau sutinkamų santykių elgesio modelių. Titanijos kompleksą turinčios moterys itin jausmingos, dažnai pasineriančios į svajones ir neretai pamirštančios ribą tarp iliuzijų pasaulio ir jas supančios realybės.

Savąjį vyriškio idealą moterys Titanijos suformuoja veikiamos perskaitytų knygų ir peržiūrėtų filmų, kartais įsimyli išgalvotus tų pačių knygų ar filmų herojus. Realistiškesniais variantais šiuolaikinės Titanijos stebi aplinkinius pavyzdžius ir iš skirtingų santykių sulipdo vieną tobulą paveikslą - vienos draugės vyras dovanoja gėles, kitos - visuomet išklauso, o trečiasis puikus tėtis vaikams. Titanija mato tik teigiamas savybes ir būtent iš jų lipdo idealųjį savųjų santykių modelį.

Nenuostabu, kad rasti tinkamą partnerį nelengva, nes keliami reikalavimai tiesiog neįkandami. Paprastam, žemiškam vyrui pernelyg sunku konkuruoti su subtiliais knygų veikėjais ir nepamatuotais lūkesčiais. Sutikti tobulą vyrą tiesiog neįmanoma, todėl Titanijai tenka nusileisti iki paprasto mirtingojo ir susieti savo gyvenimą su žmogumi, tik šiek primenančiu jos idealų įsivaizduojamą mylimąjį.

Anksčiau ar vėliau paaiškėja, kad vyriškis turi vienokių ar kitokių trūkumų ir karšta Titanijos meilė ima slopti. O šalia buvęs vyras vis labiau primena ne romantišką idealą, o kvailelį asilą. Metai bėga ir šansų sutikti gyvą senų svajonių įsikūnijimą lieka vis mažiau.

Ilgainiui iliuzijų nebelieka, gali atsirasti jausmas, jog gyvenimo tikslo nebėra, pagieža dėl neteisingai surėdyto pasaulio. Jei visą šį laiką moteris buvo ištekėjusi, dažnai būtent vyras tampa kaltu dėl to, kad jos likimas susiklostė visai ne taip, kaip ji norėtų. Būtent į vyrą – tokį „eilinį“ ir „visiškai netobulą“ taikomos moters Titanijos pykčio strėlės. Ji dažnai prisimena jaunystės romanus, kurie, deja, nesibaigė santuoka, mistinius, aistringai ją įsimylėjusius vyrus, su kuriais išskyrė pikta lemtis... Trumpai tariant – viskas būtų susiklostę daug geriau, jei ne šitas kvailas asilas.

Titanija ir vėl iškeliauja ieškoti savo idealo – to tobulo ir nepasiekiamo vyriškio, kurio akyse kaip veidrodyje atsispindi jos nuostabus ir nepriekaištingas pavidalas. Šio komplekso kankinama moteris turi narcistinių asmenybės bruožų, todėl nemoka giliai jausti, suprasti, priimti ir iš tiesų mylėti kitų žmonių. Išgalvojusi nuostabų savojo „Aš“ įvaizdį (toli gražu neatitinkantį realybės), ji ieško tokio pat visais atžvilgiais tobulo partnerio.

Kartais jai atrodo, kad rado tą, kurio ieškojo. Tačiau kaskart, vos tik Titanija priartėja prie patikusio vyriškio, greitai jam virš galvos ima akivaizdžiai ryškėti asilo ausys...