Varikliai ar stabdžiai?

Logika atrodytų paprasta – kuo daugiau sieksi, tuo daugiau pasieksi. Kodėl turėtum pasitenkinti žvirbliu rankoje, jei gali pagauti briedį lankoje? Perfekcionistai tvirtai tiki, kad tik dėl jų maksimalizmo sukasi pasaulis – pasiekiami sporto rekordai, daromi išradimai, auga ekonomika ir klesti kultūra. Tik ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pasak Europos psichoterapijos asociacijos prezidento psichoterapeuto dr. Eugenijaus Laurinaičio, išradimai, meno šedevrai ir sporto rekordai neturi nieko bendra su perfekcionizmu.

Dažnas darbdavys, išgirdęs, kad būsimasis darbuotojas vadina save perfekcionistu, iš džiaugsmo ima trinti rankomis, bet jau netrukus supranta, kad džiaugtis paskubėjo.

„Perfekcionizmas – tai liguistas žmogaus polinkis viską padaryti tobulai, – sako jis. – Didieji atradimai, meno šedevrai yra pirmiausia idėja, o ši nebūna smulkmeniškai išprotauta. Svarbiausia, kad ji būtų nauja. „Eureka! Aš tai pamačiau pirmas!“ Neretai genialios idėjos iš pradžių netgi būna ignoruojamos, nes jos yra pernelyg nestandartinės, prieštarauja įprastoms tiesoms ir taisyklėms. Tarkim, vieno įtakingiausių pasaulio mokslininkų Isaaco Newtono atradimai ilgai buvo nepripažinti, nes jis buvo ne toks iškalbus kaip oponentai.“ Tiesą sakant, mama mažajį Isaaką netgi buvo atsiėmusi iš mokyklos, nes jis buvo labai neatidus mokinys... Kitas genialus mokslininkas Albertas Einsteinas beveik iki trejų metų nekalbėjo ir iš pirmo karto neįstojo į universitetą, nes neturėjo vidurinio išsilavinimo. Baigęs studijas, nebuvo pageidaujamas akademiniame sluoksnyje, todėl įsidarbino Šveicarijos patentų biure trečios klasės ekspertu. Čia ir sukūrė garsiąją reliatyvumo teoriją. Beje, padarė tai, remdamasis ne kruopščiais tyrimais, o iš graikų filosofų ir viduramžių scholastų pasiskolintais simetrijos ir matematinės elegancijos principais.

Shutterstock nuotr.

Psichoterapeutas atmeta versiją, kad perfekcionizmas gali būti skirstomas į negatyvųjį ir pozityvųjį. „Žodis „liguistas“ rodo, kad nieko pozityvaus šis bruožas neturi, – sako jis. – Toks skirstymas – perfekcionistų išradimas, kad jie galėtų sau ir kitiems pateisinti tai, ką daro. Jiems nėra žodžio „gerai“, „pakankamai“, viskas turi būti tobulai. Deja, jie yra pasmerkti iš anksto, nes tobulai padaryti viską nepavyko netgi pačiam Viešpačiui Dievui. Įtariu, kad šiokių tokių klaidų jis neišvengė ir kurdamas homo sapiens.“ Laimei, Dievas nebuvo perfekcionistas – kalbama, kad, sukūręs moterį ir pamatęs, jog neišėjo taip gerai, kaip tikėjosi, jis numojo ranka taręs: „Nieko, pasidažys...“

Tobulumo siekis ne tik užkerta kelią išradimams, bet ir trukdo kasdieniame darbe. „Patologinis siekis viską padaryti tobulai lemia tai, kad žmogus ilgai negali užbaigti tai, ką pradėjęs, vis nori gerinti, taisyti. Tokie žmonės labai dažnai vėluoja atiduoti darbus, pristatyti projektus“, – teigia E. Laurinaitis. Rašytojas Johnas R. R. Tolkienas, sukūręs „Žiedų valdovą“, prisipažino, kad šis kūrinys tebuvo intarpas į didįjį jo gyvenimo darbą – epą „The Silmarillion“. Šį rašė beveik 17 metų be paliovos tobulindamas, bet vieną dieną pasimirė, ir kūrinys liko nebaigtas.

Bijodami suklysti, perfekcionistai ne tik delsia atiduoti darbą, bet neretai jo netgi nepradeda. Noras kuo geriau atlikti savo darbą yra natūralus ir suprantamas. Bet jei, jį baigę, nejaučiate pasitenkinimo, o matote tik tai, ką buvo galima padaryti geriau, to jau negalima vadinti sveiku ambicingumu. Pasak psichoterapeuto, norint tobulėti, svarbu mokytis tiek iš savo sėkmių, tiek iš nesėkmių: sėkmė rodo, kad einame teisinga kryptimi, o nesėkmė – ko reikėtų vengti, kad tas ėjimas būtų sklandesnis. Deja, perfekcionistai nepajėgia mokytis nei iš vieno, nei iš kito, nes bet kokia sėkmė jiems atrodo nepakankama, o nesėkmė išvis paralyžiuoja. Jie retai kada jaučiasi laimingi, nes, galvodami tik apie galutinį rezultatą, visiškai nepajėgia mėgautis procesu. Keldami sau maksimalų tikslą: „Viskas arba nieko!“, tokie žmonės dažniausiai lieka prie suskilusios geldos, visai kaip toji bedantė senutė iš pasakos „Auksinė žuvelė“.

Gyvenimas su tobulybėmis

Jei jau prisiminėm „Auksinę žuvelę“, nereikėtų pamiršti ir kito personažo – vargšo perfekcionistės bobulės užvaikyto senuko. Būtent taip jaučiasi žmonės, kuriems lemta gyventi ar dirbti su tobulumo fanatikais. „Paprastai labiausiai kenčia perfekcionisto artimieji, šeima, – sako E. Laurinaitis. – Tokį partnerį dažnai renkasi panašūs į jį. Arba priešingai – siekiantieji papildyti trūkstamas savo asmenybės dalis. Tobulumo siekį jie vertina kaip teigiamą savybę, todėl iš visų jėgų stengiasi partneriui įtikti ir kenčia, jei tai nepavyksta.“

Dažnas darbdavys, išgirdęs, kad būsimasis darbuotojas vadina save perfekcionistu, iš džiaugsmo ima trinti rankomis, bet jau netrukus supranta, kad džiaugtis paskubėjo. „Perfekcionistai, nors ir kokie iš pirmo žvilgsnio atrodytų patikimi, darbštūs ir atsidavę, tam tikra prasme veikia kaip sabotuotojai, nes, nuolat tikrindami, perdarinėdami kiekvieną darbelį, stabdo visos įmonės veiklą“, – teigia psichoterapeutas. Tai patvirtina ir amerikiečio psichologo J. Claytono Lafferty atliktas daugiau nei 9 tūkst. darbuotojų tyrimas. Šis rodo, kad vaikantis tobulumo dėl smulkmenų nukenčia svarbūs dalykai – produktyvumas, ateities vizija, verslo dinamika, sėkmingo bendradarbiavimo dvasia. Negana to, aptikę savo paliktų klaidų, perfekcionistai neretai jas nuslepia, nes bijo pakenkti savo reputacijai, o tokio elgesio pasekmės gali būti pražūtingos. Pasak J. C. Lafferty, skrydžių vadovų ar pilotų perfekcionizmas yra gana dažna lėktuvų katastrofų priežastis – baimė suklysti jiems neretai sutrukdo laiku reaguoti.

Shutterstock nuotr.

Dar sunkiau, jei ponas Tobulasis yra jūsų vadovas. Neretai tarp perfekcionizmo ir polinkio vadovauti dedame lygybės ženklą, bet iš tikrųjų ne visi perfekcionistai siekia vadovauti ir ne visi vadovai reikalauja tobulybės. „Yra žmonių, kurie suinteresuoti tik savo tobulumu – kito trūkumai jį netgi džiugins, nes, lygindamas save su juo, jausis geriau, – sako E. Laurinaitis. – Jei žmogus, be perfekcionizmo, turi dar ir vadovo gyslelę ar užima vadovo postą, jis tobulumo reikalaus ir iš kitų. Ir tai yra didelė bėda visiems, kurie patenka į jo rankas.“ Tobulumo siekiančių vadovų problema yra ne tik ta, kad jie negyvai užvaiko savo darbuotojus dėl kiekvieno kablelio, bet ir ta, kad bijo perleisti kitiems atsakomybę. Siekdami kontroliuoti visas smulkmenas, nuolat pervargsta, jaučiasi pikti, irzlūs ir neretai pražiopso esminius dalykus: užuot kūrę įmonės vystymo strategiją, skaičiuoja sunaudotus pieštukus ir pravaikštų minutes. Darbuotojai, išvaduoti nuo atsakomybės, irgi kažkodėl nedžiūgauja – tokį vadovo elgesį suvokia kaip nepasitikėjimą jų kompetencija, todėl jaučiasi nuvertinti.

Kaip tampama perfekcionistu

Psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas perfekcionizmą siejo su tuštinimosi kontrole. Pasak jo, jei vaikai nuo 18 mėnesių iki 3 metų yra pernelyg aktyviai pratinami prie naktipuodžio ir baudžiami už tai, kad nespėjo laiku juo pasinaudoti, veiksmas, šiaip jau keliantis vaikui malonumą, tampa gėdingu, nemaloniu, siejamas su nesėkme. Ne veltui klaidos neretai apibūdinamos tualeto terminologija – „prisidirbau“, „ suš... visą reikalą“ ir pan.

Konkurencijos dvasia taip apsėdusi tėvus, kad jie ima rungtis dar atžalai neatsistojus ant kojų.

E. Laurinaitis teigia, kad tuštinimosi kontrolė yra tik viena viso auklėjimo proceso detalė: „Ji svarbi tuo, kad įveda tvarką, taisykles. Jei vaikas vertinamas pagal tai, kaip laikosi tų taisyklių, jis jaučiasi geras ne dėl to, kas jis yra, o dėl to, kaip jam sekasi paklusti. Ilgainiui taisyklių vis daugėja, kiekvienas žmogus įneša naujų, tad tenka paklusti vis didesniam skaičiui žmonių. Tai – akligatvis.“
Kita mūsų visuomenės bėda – pasiekimų vertinimas. „Vaiką, ypač – iki 7 metų, reikia vertinti ne už rezultatus, o už pastangas. Jei jis vertinamas tik už teisingai atliktus veiksmus, gali tapti perfekcionistu arba priešingai – auka: visiškai apatišku, savimi nusivylusiu žmogumi, – pastebi psichoterapeutas. – Galima girti vaiką ir už rezultatus, bet pasidžiaukime ne tuo, kad jis atitinka kažkokius standartus, o kūrybiškumu, originalumu. Deja, mūsų kultūra nesuteikia žmogui pakankamai erdvės pasijusti išskirtiniam. Mes visi esame nepakartojami, ir nėra tokio, kuris neturėtų ypatingų talentų.“

Tik štai bėda – jei jau visi esame tokie nepakartojami, kaip sužinoti, kuris vis dėlto yra geriausias? Konkurencijos dvasia taip apsėdusi tėvus, kad jie ima rungtis dar atžalai neatsistojus ant kojų – džiūgauja, jei jų kūdikis atsisėdo ar pradėjo ropoti anksčiau nei kiti, per kyšius ir ryšius stengiasi įtaisyti jį į prestižinį darželį, o vaikui pradėjus eiti į mokyklą, pamišimas dėl jo pasiekimų užvaldo kone visą gimdytojų gyvenimą. Jie ne tik skambina vaikams kelis kartus per dieną, klausinėdami, kiek gavo už namų darbus ir testus, bet ir šokdina mokytojus, reikalaudami pasiaiškinti dėl kiekvieno prastesnio pažymio. Kartais šie ginčai pasiekia net teismą.

„Vaikai daugelį tėvų lūkesčių pajunta ir be žodžių. Jei mokinys, parnešęs aštunetą, išvysta nusivylimą tėvų akyse, jis supranta, kad jiems įtiks tik dešimtukas ir iš paskutiniųjų stengiasi jį uždirbti, – sako E. Laurinaitis. – Tėvai tik atspindi bendras visuomenės tendencijas, o ši reikalauja pergalių. Jei pralaimėjai, į tave galima valytis kojas. Tai labai klaidingas požiūris. Jei maratone dalyvauja tūkstančiai žmonių, ir laimėtojas yra tik vienas, ar tai reiškia, kad visi kiti, nors ir įveikę 42 kilometrus, yra pralaimėtojai? Tokią pergalės filosofiją suformavo individualistinis pasaulio suvokimas, pagal jį esi pasaulyje vienas ir turi viską padaryti pats. Tai blefas. Net didžiausi mūsų laimėjimai būtų neįmanomi be kitų žmonių – tų, kurie mus palaikė, darė už mus įvairius darbus, kol mes siekėme savo rekordų. Manau, labiausiai žmogaus vertę lemia ne tai, ką jis pasiekė ir kas jis yra pats sau, bet tai, kas jis yra kitiems. Kas po mūsų lieka? Tik atmintis.“

Patologinis siekis viską padaryti tobulai lemia tai, kad žmogus ilgai negali užbaigti tai, ką pradėjęs, vis nori gerinti, taisyti. Tokie žmonės labai dažnai vėluoja atiduoti darbus, pristatyti projektus.

Kaip išgyti?

Siūlymų, padedančių atsikratyti perfekcionizmo, spaudoje ar savipagalbos knygose netrūksta – išmokite priimti kritiką, kelkite sau realius tikslus, atsipalaiduokite, vertinkite klaidas kaip gyvenimo pamokas, supraskite, jog esate vertingas kad ir ką pasiekėte ir t. t. Deja, visi šie patarimai retai kada pasiekia tikrų perfekcionistų smegenis. Mat, norint jų laikytis, pirmiausia reikia pripažinti, kad šis bruožas ne padeda gyventi, o trukdo. „Kartais toji išmintis ateina su amžiumi. Kai kurie perfekcionistai pagalbos pradeda ieškoti patyrę didelę nesėkmę, krizę. Tiesa, pas psichoterapuetą jie ateina ne tam, kad atsikratytų šios savybės, o tam, kad dar labiau patobulintų savo tobulumą, – šypsosi E. Laurinaitis. – Bet jei jie patenka pas mane, stengiuosi parodyti, jog siekti tobulumo ir yra didžiausias jų netobulumas. Turi suprasti, kad gali padaryti tik tai, ką gali, o jei nori daugiau, tuomet reikia pasitelkti daugiau išteklių: žinių, laiko, kitų žmonių. Tobulumas yra iliuzija, o mūsų tikroji siekiamybė turėtų būti aukso vidurys – galimybes atitinkantys tikslai.“

Ar jūs perfekcionistas?

Atsakykite, ar pritariate šiems teiginiams:
1. Aš privalau atlikti viską teisingai iš pirmo karto.
2. Jei negali ko nors atlikti tobulai, neverta net pradėti.
3. Nors ir kaip puikiai ką nors atliktum, visada gali tai padaryti geriau.
4. Neįsivaizduoju, kaip galima klaidose įžvelgti ką nors teigiama.
5. Kritika mane visuomet skaudina ir liūdina.
6. Dažnai vėluoju baigti darbą, nes noriu jį atlikti kuo geriau.

Jei dauguma šių teiginių jums atrodo tiesa arba labai arti jos, šis straipsnis yra apie jus.

Perfekcionisto bruožai

* Noras keisti šalia esančius žmones
* Kaupti nereikalingus daiktus ir dokumentus
* Nuolatinis pripažinimo troškulys
* Ilgos dvejonės prieš priimant bet kokį sprendimą
* Nemokėjimas laiku sustoti (tarkim, tęsia ginčą, nors visi jau seniai praradę susidomėjimą ta tema)
* Pedantizmas

Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.

Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!