Trumpa dosjė
Gimė 1975 m. vasario 9 d. Kaune.
Studijos. Vytauto Didžiojo universitete studijavo informatiką.
Darbinė veikla. „Dirbau programuotoju, šešerius metus – JAV, Teksaso valstijoje. Kilau, perėjau per įvairias sritis, buvau verslo procesų analitiku, projektų vadovu. Šiuo metu esu tarptautinės bendrovės „Barclays“ skyriaus vadovas.“
Kūrybinė veikla. Groja bliuzą, kuria fantastinius apsakymus, 2007 m. išleido romaną „Vėjas nuo jūros“; nuo 2005 m. rašo internetinį kulinarinį almanachą „À La Carte“; dešimt metų žurnale „Verslo klasė“ publikuoja savo straipsnius apie maistą (rubrika „Laisvalaikis“).
Credo: „Tu viską gali pats išmokti ir viską gali pats padaryti.“
„Esu įpratęs klausti ir gauti tikslius atsakymus. Greitai susidomiu naujais dalykais, bet man gali greitai ir atsibosti. Kai pasiekiu, ką norėjau pasiekti, arba jei visa tai man pasirodo banalu, dešimt žmonių tą patį išsiaiškino, man pasidaro nebeįdomu.“
Vertina. „Šiuo metu labiausiai vertinu ramybę. Jei turiu laisvą vakarą, galiu sėdėti, žiūrėti į židinio liepsną ir dėl nieko nesukti galvos.“
„Ypač nemėgstu godumo, kai žmogaus pirštai vien į save lenkti, ir neapykantos, o ši jau virsta nacionaliniu bruožu.“
Pomėgiai. „Patinka groti klasikine gitara. Buvau susidomėjęs makrofotografija. Fotografuoji mažus vabaliukus, musės akį per visą ekraną išdidini...“
Kūrybiškos sielos „tiksliukas“. Nors Jus pavergė informatika, menininko gyslelė nenustojo pulsavusi, prasiveržia per verslo procesų analizes, projektus... Ar kartais nesigailite, kad neatsidėjote vien kūrybai?
Viskas yra kūryba. Mėgstu daryti tai, ką galiu sukurti pats, o ne kopijuoti. Rašymas susijęs su tuo, kad vaikystėje labai daug skaičiau. Užaugau knygų prigrūstame bute, lentynose nuo grindų iki lubų manęs laukė nuotykių romanai ir rimti veikalai. Netrukau pajusti, kad ne tik skaitymas, bet ir rašymas, kitos meno sritys teikia didelį malonumą. Smagu ir iš medžio išdrožti ką nors gražaus arba ką nors nulipdyti. Svarbu viską daryti savo noru, o ne todėl, kad reikia. Jei kūryba virstų darbu, kažin ar nepradėtų smaugti rutina. Klasikine gitara improvizuoju taip pat dėl savo malonumo. Kūryba padeda atsipalaiduoti.
Programavimu susidomėjau būdamas keturiolikos. Rašydamas programas nuo nulio, kurdamas visas jų dalis taip, kaip man atrodė teisinga, jaučiausi nuostabiai. Pomėgis perėjo į studijas ir darbą. Programuotojai tais laikais buvo labai artimi menininkams, o vėliau IT pakrypo pramoninių standartų, gamybos iš jau paruoštų blokų link. Man tai buvo nebe taip įdomu, tad pamažu perėjau nuo programavimo prie vadovavimo įvairaus dydžio komandoms.
Kodėl taip aistringai susidomėjote maisto gamyba?
Šešerius metus dirbau JAV. Gyvendamas už Atlanto labai ilgėjausi Lietuvos, pradėjau domėtis tėvynės istorija. Kulinarija taip pat susijusi su istorija – tos pačios ištakos. Visiems kartais norisi laiko mašina nukeliauti į praeitį ir pažiūrėti, kas ten buvo kitaip, nei yra dabar. Tarkim, į viduramžius ar dar ankstesnius sunkius laikus, kai kiekvienas privalėjo kovoti už savo išlikimą. Išbraukiame elektrą, visus patogumus, manufaktūrą. Viską, ko reikia, turi pasigaminti arba rasti, kas pagamins. Vienetiniai, ilgai tarnaujantys daiktai, pavyzdžiui, vardinis meistro durklas... Pramonės revoliucijos XVIII a. pabaigoje ir XIX a. padarinys – štampuoti, pigesni, daugeliui prieinami, tačiau išskirtinumo netekę daiktai. Kas dabar moka pagaminti plunksnakotį tokia minkštute paauksuoto plieno plunksna, kad atrodytų, jog brauki popieriumi ne metalo gabaliuku, o teptuku, kuria lengva brėži ir plonytes, ir ryškesnes linijas. Plunksnakotis tavęs klauso, juo gali rašyti labai greitai, gali užsiimti ir kaligrafija. Atsiradus tušinukams, mūsų rašysena suprastėjo. Mažėja meistrų, prarandame gebėjimus. Turime rankas ir nebežinome, ką su jomis veikti.
Badas – pats geriausias mokytojas, žmonija būtų priversta vėl viską išmokti. Ir greitai.
Jei civilizacijos pasiekimai staiga išlėktų į orą, šiuolaikiniam žmogui būtų sunku išgyventi urvo sąlygomis.
Badas – pats geriausias mokytojas, žmonija būtų priversta vėl viską išmokti. Ir greitai. Šiais laikais turime daugiau laisvo laiko nei prieš šimtus metų, bet tai gaunama ne už dyką. Esame priversti pasitikėti kažkuo, kas mumis rūpinasi, esame pririšti prie civilizacijos pasiekimų. Jei pats viskuo rūpinsiesi, neturėsi laiko sėdėti ir mąstyti, nes teks eiti laukų arti. Kūrybinė laisvė Senovės Graikijoje „pagimdė“ didžiuosius filosofus. Jie mąstė apie būtį, o jų buitine gerove rūpinosi vergai. Pastarųjų analogas dabar yra elektra arba nafta – pigus energijos šaltinis. Elektra mums tarnauja. Kol jos nebuvo, virėjai rankomis paruošdavo didžiausias puotas. Dabar, jei tris minutes kiaušinio baltymą plaki ranka, o ne plakikliu, jau paskausta riešą. Plakiklis – pagalbininkas, bet prarandame pradinius įgūdžius.
Kūryba taip pat yra išbandymas. Kartais reikia prisiversti kurti, juk žmogus iš prigimties – tingus padaras. Laisvo laiko nelabai turiu, tad rašyti „Virtuvės užkariavimo meno“ keldavausi ketvirtą ryto. Lauke tamsu, niekas netrukdo, ramiai atsisėdi, susikaupi, mintys laisvos... Paskui lendi į Vilniaus kamščius ir iriesi iki darbovietės.
Ar knyga „Virtuvės užkariavimo menas“ išsirutuliojo iš Jūsų internetinio almanacho?
Šią knygą galvoje rašiau dešimt metų. Ėmiausi jos pradėjęs domėtis kulinarija. Taip susiklostė aplinkybės, kad man teko išmokti gaminti maistą. Gyvendamas JAV, vienu metu neturėjau darbo, reikėjo taupyti, racionaliausia buvo valgyti namie. Nuo ko pradėti? Pasiimu receptų knygą (jas „Virtuvės užkariavimo mene“ negailestingai išpeikiau), susižaviu gražiais paveikslėliais, bet mano pagaminti patiekalai atrodo kitaip. Seku receptu žodis žodin, turiu chronometrą, kepu dešimt minučių, kaip parašyta, ir... nieko gero. Kodėl? Pastebėjau, kad daugelis pagal knygas gaminančių žmonių, jei koks patiekalas pagaliau pavyksta, pavadina jį savo firminiu. Žmogus maišydamas blynelių tešlą dešimtą kartą jau žino, koks turi būti šios klampumas. Reikia išmokti pasikliauti savimi, savo įgūdžiais, jutimais, ir recepto nebereikės. „Virtuvės užkariavimo meną“ parašiau tiems, kurie nenori aklai sekti recepto instrukcija ir, jeigu nepavyksta, skųstis, kad receptas blogas, kad autorius idiotas ar kad keptuvė kreiva. Tai vadovėlis tiems, kurie virtuvėje nemoka visai nieko. Didžiausias klaidas paaiškinau iš anksto, kad būtų galima jų išvengti. Beje, šią knygą skiriu vyrams.
Kodėl būtent jiems? Tai, kas moterims virtuvėje įprasta, vyrams gali būti atradimas?
Na, aš pats, stojęs prie viryklės pirmą kartą, nežinojau, į kurią ranką imti keptuvę. Gal ir perdedu, bet su savo kulinarinių žinių trūkumu rimtai susidūriau mokydamasis pirmame kurse, kai su draugu bendrabutyje nusprendėme išsikepti bulvių. Kaip skusti bulves, prisiminiau iš vaikystės, o kaip jas kepti? O kiek aliejaus pilti? Liepsna turi būti didelė ar maža? Reikia uždengti ar nereikia? O kiek druskos įberti? Regis, elementaru, o šitiek klausimų! Draugas žiūrėjo į mane kaip į kosmonautą, sakė: „Juk visi tai žino.“ O aš nežinojau. Stebėjau, kaip jis daro, ir kopijavau. Bandydamas po truputį išmokau kepti bulves. O rimčiau maisto gaminimu užsiėmiau
Amerikoje.
Maniau, virtuvėje sukotės nuo vaikystės – prie mamos ar močiutės kojų.
Vaikystėje mane iš virtuvės varydavo, liepdavo nesipainioti, eiti į kitą kambarį, nes tik trukdydavau. O man būdavo įdomu. Prisimenu, kaip senelė iš tešlos formuodavo bandeles. Jokiame kulinariniame leidinyje to nemačiau, o į savo knygą įpyniau prisiminimą, kaip gražiai senelė rankomis sugnybia tešlą. Gal šeimininkės ir žino, kaip visa daryti, bet man šis veiksmas prilygo stebuklui. Vaikui visada smalsu, jis stebi, kokias abrakadabras daro moterys virtuvėje. Senelė paima miltų, vandens, mielių, druskos, dar kažko ir prikepa skaniausių bandelių! Jai – devyniasdešimt, jau nebekepa, bet aš prisimenu. Ir bandydamas savarankiškai išmokau pakartoti jos burtus.
Vartydama Jūsų knygą matau, kad nenaudojate elektrinių virtuvės prietaisų.
Nusprendęs gaminti maniau, kad virtuvėje turi būti kuo daugiau elektrinių prietaisų. Amerikoje per vieną televizijos kanalą visą parą rodoma, kaip ruošti maistą. Pamačiau, kad virtuvėje naudojami tik elektriniai įrankiai. Skaičiuodamas, kiek reikės jų įsigyti, supratau, kad tai – nesąmonė, kad nieko nesutaupysiu. Dabar galiu pasakyti, kad įrankių maistui gaminti reikia labai nedaug – puodo, keptuvės, lentelės, sietelio, peilio, grūstuvės, kočėlo. Romantizmo laikais virėjos neturėjo jokio elektrinio prietaiso (pirmieji atsirado XIX–XX a. sandūroje) ir savo rankomis sugebėdavo paruošti didžiausias puotas, prigamindavo fantastiško sudėtingumo patiekalų. Mėgstu B. Grebenščikovo eilutę: „My stali vieritj v električestvo, zabiv, čto vsio umeli sami.“ („Pradėjome tikėti elektra pamiršę, kad viską mokėjome patys.“). Tikime elektra, o mūsų rankos jau daug ko nemoka. Jei „Virtuvės užkariavimo menas“ padės prisiminti, ką kadaise visi mokėjo, būsiu pasiekęs tikslą. Kiekvienas įgūdis yra žmogaus dalis, to niekas iš tavęs neatims.
Parašiau virtuvės knygą tiems, kurie nenori aklai sekti recepto instrukcija ir, jeigu nepavyksta, skųstis, kad receptas blogas ar kad autorius idiotas.
Rašote, kad išstudijavę Jūsų patarimus galėsime „receptų knygas skaityti tiesiog šiaip, tartum grožinę literatūrą, ieškodami įkvėpimo.“
Kodėl gi ne? Pažįstu žmonių, kurie maisto neruošia, bet skaito receptų knygas galvodami: „O, čia atrodo skaniai, šitą būtų neblogai pasigaminti.“ Svajonė. Jiems kulinarinė knyga reikalinga akims paganyti. Aš norėjau, kad žmogus įgytų kulinarijos pagrindus. Kai supranti gaminimo principus, recepto nebereikia. Tiesiog žinai, ką ir kaip reikia daryti.
Ar galėtumėte dirbti vyriausiuoju restorano šefu?
Ne, mano virtuvė yra namų virtuvė. Didelis skirtumas tarp to, ką gamini namie, ir to, kas gaminama restorane. Jaučiu didelę pagarbą žmonėms, kurie sugeba išdirbti visą dieną stovėdami ant kojų karštyje ir dar prisiminti šimtus dalykų. Virtuvės šefas yra didysis projekto vadovas, jo projektas – paruošti pietus didelei valgytojų grupei, paskirstyti pavaldiniams darbus, numatyti jų eiliškumą ir t. t. Namų virtuvėje viskas paprasčiau, gali mažiau varžyti save dėl išlaidų. Jei nori pasilepinti, paieškosi geresnės mėsos, retesnių prieskonių, šviežių daržovių, vaisių. Kai nevaržo finansai ar laikas, kai maisto gaminimas teikia malonumą, vieną patiekalą gali gaminti kad ir tris dienas.
Ar mėgstate pasidaryti šventę, pasiruošti nekasdienių patiekalų?
Taip, juk gyvenime yra visokių progų, štai kad ir sekmadienis. Šiandien – penktadienis, grįžęs po darbo virtuvėje galbūt ir nežaisiu, bet rytoj iš ryto nuvažiuosiu į turgų, kas nors patrauks akį, ir galbūt į galvą šaus mintis: „O kodėl gi neišsikepus ėrienos nugarinės?“ Tarkim, kilo noras pagaminti nekasdienius pusryčius. Į tai turi žiūrėti kaip projekto vadovas, nes reikia suplanuoti darbus iš anksto. Jeigu pulsi sudėtingus pusryčius gaminti iš ryto, sugaiši dvi valandas, o žmonės juos suvalgys per penkias minutes ir net nesupras, kas čia buvo. Pavyzdžiui, nutarus gaminti sudėtingą patiekalą, kuriam paruošti naudojami marškinėliuose virti kiaušiniai, šiuos galima išvirti iš vakaro, užpilti šaltu vandeniu ir palaikyti iki ryto šaldytuve. Po to teliks pašildyti. Ir padažą galima pasigaminti iš anksto. Tada iš ryto atsikėlęs pusryčius paruoši per penkiolika minučių.
Teigiate, kad virtuvėje svarbus šeštasis jausmas.
Mano mama iki šiol prisimena, kaip nutaręs išvirti bulvių paklausiau: „O kiek reikia dėti druskos?“ Ji atsakė: „Niekada nesusimąsčiau. Paimi žiupsnį pirštais iš druskinės, ir kaip sykis.“ Patarė įberti arbatinį šaukštelį. Tą kartą pavyko, o kai užkaičiau didesnį puodą, druskos trūko. Šeštasis jausmas atsiranda iš patirties. Aš patariu paragauti pasūdytą vandenį, kuriame verdate bulves.
Ar vyrai viską, net ir virtuvę, užkariauja?
Jei imiesi reikalo, imkis rimtai, ne prabėgomis, o iš pagrindų, kad tai taptų tavo teritorija.
Kas lemia sėkmę virtuvėje? Kodėl vienų pagamintas maistas skanus, kitų – prėskas? Tokiu atveju sakoma: „Neįdėta meilės.“
Jei pagaminsiu patiekalą jūsų leidyklos žmonėms, ir valgytojų bus penkiasdešimt, keturi iš jų pasakys: „Tai pats skaniausiais dalykas pasaulyje.“ Kiti keturi teigs, kad jiems visai nepatiko, kad to neįmanoma valgyti. Likusieji manys: „Skanu, bet nieko ypatinga. Kaip valgykloje.“ Įdėti meilės, tai reiškia gaminti iš anksto žinant žmonių pomėgius. Visiems niekaip neįtiksi. Su meile gamini kažkam konkrečiam, prisitaikai prie jo pomėgių. Ir tai nėra receptas, reikia žinoti, kaip pagardinti patiekalą tuo, ką artimasis mėgsta, nedėti ingrediento, kurio nemėgsta. Tarkim, kuo pakeisti svogūną ar česnaką.
Morengai, triufeliai, ilgakaklių gulbių formos plikytos tešlos pyragėliai... Ne konditeriui vyrui tai turėtų būti kosmosas, o Jūs čia išdarinėjate visokius fokusus. Baltai pavydu.
Tai labai paprasta. Ta gulbė po trijų bandymų pagaminti tešlą, kad pyragėliai išsipūstų, atsiras ir jūsų delnuose. Būsite meistrė. Taip, konditerija yra kitoks žvėris nei kulinarija, reikia atidžiau skaičiuoti gramus, tačiau jei užsiimsite tuo nuolat, ilgainiui nebereikės paisyti tų gramų. Pavyzdžiui, recepte parašyta, kad reikia penkių kiaušinių trynių. Vienai šeimininkei tešla gali išeiti per kieta, kitai – per skysta, nes viena kiaušinius pirko parduotuvėje mažučius, o kita atsivežė iš kaimo milžiniškus, dvitrynius. Kai nežinai, ko tikėtis iš tešlos, kaip ji turi atrodyti, lengva suklysti, bet jei žinai, pasikliauni ne gramais, ne skaičiais, o savimi, ir viskas pavyksta. Suformuoti gulbių kakliukus ir kūnus nėra sunku.
Dažnai gaminate?
Dažnai valgau biure, tad gaminu savaitgaliais, kad galėčiau nusinešti į darbą. Prieš porą metų supratau, kad neturiu pakankamai patirties gaminti dideliam būriui žmonių. Jei pas mane ateina dešimt svečių, kyla klausimas, ką paruošti, kad visi pavalgytų? Pradėjau treniruotis. Per Kalėdas orkaitėje kepiau dvi antis su apelsinų žievelių padažu – pagal klasikinį prancūzų receptą, – dviejų ančių pats sau nekeptum. Kaip sutalpinu į vieną orkaitę? Suraišioju, – knygoje yra iliustracijos, kaip tai atlikti paprasta linine virvele. Turiu ir tam skirtą adatą, o ją naudojant kompaktiškai surišti paukštį išmokau iš XVIII ir XIX a. graviūrų. Taip jį galima apkepinti keptuvėje, nesunku vartyti, nereikia daug riebalų, ant kepimo skardos lengvai telpa dvi antys ar vištos.
Ar didelė Jūsų kulinarinių knygų biblioteka?
Pirmoji mano kulinarinė knyga, ją turiu nuo vaikystės ir vis dar pasivartau, – 1977 m. lietuviškai išleista Giunterio Lindės ir Hainco Knoblocho „Gero apetito“. Deja, kai perpranti kulinarijos paslaptis, knygose, net ir tose, kuriomis anksčiau žavėjaisi, akis ima badyti klaidos. Šiais laikais daugybė kulinarinių leidinių išversti iš užsienio kalbų, bet lietuviškas žodynas kai kuriuose, švelniai tariant, keistokas, pavyzdžiui: „Numazgokite daržoves.“ Daugybės visame pasaulyje vartojamų kulinarijos terminų mūsų kalbininkai atkakliai nenori įsileisti. Išmokti skaityti kulinarines knygas užsienio kalba nesunku, net jei ir nemoki kalbos. Išmoksti 200 žodžių, ir beveik viskas aišku. Įvairiomis kalbomis išleistų kulinarinių knygų turiu didžiulę lentyną iki lubų. Svarbu, kad pati knyga, jos principas mane sudomintų, o tekstą jau kaip nors išsiversiu. Pavyzdžiui, Stokholme radau prancūzišką knygą, kurios seniai ieškojau, išverstą į švedų kalbą. Teko pasipraktikuoti skaityti švediškai.
Naudojant specialią adatą kompaktiškai surišti paukštį išmokau iš XVIII ir XIX a. graviūrų.
Ar gavote iš močiutės, mamos jų receptų sąsiuvinių?
Ne, tokio palikimo negavau. Kelias knygas paveldėjau iš senelės. Tarp puslapių radau kalendorių lapelių su tortų receptais. Kas žino, gal kada panorėsiu išsikepti. Turiu keliolika XIX a. išleistų kulinarinių knygų. Du storus klasikinės prancūzų virtuvės tomus – Prūsijos karaliaus Wilhelm'o I virėjo Urbain'o Dubois „La cuisine classique“ – dirbdamas iki išnaktų išsiverčiau į lietuvių kalbą. Norėjau geriau išmokti prancūzų kalbą, jos mokiausi ir studijuodamas universitete. Suprantama, kad XIX a. prancūzų kalba smarkiai skiriasi nuo šiuolaikinės, bet tai buvo malonus iššūkis.
Ar Jums svarbu, kaip patiekti maistą?
Žmogus maistą pirmiausia ragauja akimis. Patiekalų komponavimas – atskira meno rūšis. Maždaug iki 1850 metų serviruota prancūziškai – patiekalas, skirtas aštuoniems ar dešimčiai valgytojų, būdavo atnešamas ant didelio padėklo, papuoštas išpjaustytais daržovių ornamentais, iš taukų nulipdytomis rožytėmis, kitomis fantastiškomis grožybėmis. Vėliau atsirado visai kita sistema – rusiškas serviravimo būdas. Patiekalas supjaustomas virtuvėje ir atnešamas lėkštėse kiekvienam valgytojui atskirai. Puošiama pati lėkštė, bet nebėra taip, kad į stalą ant vieno padėklo įnešamos trys antys, padabintos įmantriai pjaustytomis daržovėmis, vaisiais, iš viršaus persmeigtos sidabrinėmis smeigėmis, kad viskas blizgėtų ir atrodytų prašmatniai. Šiais laikais prancūzišką serviravimo būdą irgi galima prisiminti – kamerinėje virtuvėje, šeimos rate. Turiu tradicinę grupę draugų, renkamės kartą per mėnesį, stengiuosi pagaminti kokį didesnį patiekalą. Man tai – gera proga pasitreniruoti, o svarbiausia – viską suvalgome.
Rašėte eiles. Net jose aptikau kulinarijos užuominų: „Tavo krūtinė šokčioja aistringai, kaip abrikosinė žėlė sustingus“ („Darželio blevyzgos su nevilties kupina pabaiga“).
Vaikystės kvailystės.
Ar virtuvėje daug poezijos?
Visada maniau, kad kulinarija yra menas. Tai gali būti amatas, bet jei gamini sau ar artimiesiems vienetinį patiekalą, ne štampuoji, o atsižvelgi į kiekvieno valgytojo pomėgius, tai yra menas. Kiek virtuvėje poezijos? Viduramžiais ir Renesanso laikais kulinarinės knygos buvo eiliuotos. Kodėl? Didelės virtuvės šefas vienintelis mokėjo skaityti. Jo pagalbininkai – kaimo berniūkščiai, surinkti plauti indus, pešti žąsis, buvo neraštingi. Receptus, pagal kuriuos gamindavo, jie turėjo žinoti mintinai, o eiliuotą tekstą atsiminti kur kas lengviau. Man poezija yra jausmas, kai kas nenuspėjama, improvizacijos dalis. Poetas savo mintis sudėlioja lakoniškai, išsuka iki giliausių poteksčių. Tuo kulinarija į ją panaši.
Ar kulinarija vis dar yra Jūsų pomėgis?
Ne pomėgis, labiau – daug laiko ir energijos reikalaujanti aistra.
